Kreipimasis į mirusiuosius pagalbos yra viena seniausių ir giliausiai įsišaknijusių žmonių tradicijų. Skausmo, netekties ar nevilties akimirkomis žmonės instinktyviai ieško paramos ten, kur kadaise jautė meilę, apsaugą ir supratimą – pas mirusius artimuosius. Tai galėtų būti mama, tėvas, močiutė ar senelis – tie, su kuriais gyvenime juos siejo stiprus emocinis ryšys. Daugelis dalijasi istorijomis apie tai, kaip sunkiais laikais pagalba, regis, atėjo pas juos: per sapną, staigią mintį, vidinį balsą ar jaučiamą buvimą. Ir beveik visada tai būna jiems ypač brangaus žmogaus atvaizdas.
Kodėl mes kreipiamės į mirusiuosius?
Sunkiais gyvenimo momentais žmonės stengiasi rasti palaikymą. Kai šalia nėra palaikymo, vidinis dialogas persikelia į tuos, kurie nebėra fiziniame pasaulyje. Tai vyksta natūraliai – be analizės ar abejonių.
Kartais pakanka tiesiog mintyse kreiptis į mirusįjį su prašymu ar skausmu, kad palengvėtų. Tai gali pasireikšti kaip:
- aiškus problemos sprendimas,
- vidinės ramybės jausmas,
- netikėtas būdas išsisukti iš sunkios situacijos,
- ar net simboliniai „ženklai“ sapne ar realybėje.
Šiam reiškiniui kol kas nėra mokslinio paaiškinimo. Tačiau yra hipotezių, siejančių tokią patirtį su pasąmonės veikimu.
Kaip gali atsirasti „pagalba“?
Ezoterinės psichologijos požiūriu, kiekvieną žmogaus gyvenimo įvykį lydi emocijos, o emocijos yra energija. Ši energija kaupiama mūsų pasąmonėje ir sudaro savotišką „informacinį pėdsaką“.
Po mirties, remiantis daugybe dvasinių praktikų, fizinis kūnas išnyksta, tačiau išlieka patirtys, prisiminimai ir emocinė energija. Tai galima laikyti savotiška asmenybės „informacine matrica“ – asmens atvaizdu, kuris toliau egzistuoja atminties ir energetinėje erdvėje.
Kai prisimename mirusįjį arba kreipiamės į jį:
- šis vaizdas aktyvuojamas mūsų pasąmonėje,
- išryškėja jo savybės – išmintis, stiprybė, gerumas,
- Tarsi „susitinkame“ su tuo, koks jis buvo gyvenime.
Tai nebūtinai mistinis procesas – tai daugiausia žmogaus vidinio pasaulio klausimas. Tačiau būtent šis procesas gali duoti realių rezultatų: palaikymą, patarimus ir ramybę.
Klano ir šeimos atminties vaidmuo
Yra studijų sritis, tirianti šeimos įtaką žmogui – geneologija. Ji šeimą laiko vieninga sistema, kurioje ryšys tarp kartų niekada nėra visiškai nutrūkęs.
Net ir po artimųjų išvykimo lieka:
- jų atminimas,
- emocinis ryšys,
- vidinis priklausymo šeimai jausmas.
Kai žmogus sąmoningai kreipiasi į savo protėvius, jis gali jausti:
- jėgų antplūdis,
- pasitikėjimas savimi,
- jausmas, kad jis nėra vienas.
Tai ypač svarbu krizių laikotarpiais, kai psichikai reikia palaikymo.
Kaip tinkamai kreiptis į mirusįjį
Griežtų taisyklių nėra – svarbiausia nuoširdumas. Galite prie jų prieiti taip, kaip jums patogiausia:
- mintyse, tyloje,
- garsiai, lyg kalbėtum,
- maldos ar meditacijos metu,
- prieš eidamas miegoti, užduodamas klausimą.
Svarbiausia – būti sąžiningam dėl savo jausmų. Nereikia jokių specialių ritualų ar sudėtingų praktikų, jei jie jums nebūdingi, rašo svetainė Rsute.ru.
Svarbi pusiausvyra: parama, bet ne priklausomybė
Nepaisant tokių raginimų galios, svarbu atsiminti: pagrindinė gyvenimo atrama esate jūs pats.
Mirusysis gali:
- parama,
- įkvėpti,
- padėti atrasti vidinius išteklius.
Tačiau jie neturėtų tapti vieninteliu sprendimų šaltiniu. Žmogaus gyvenimo užduotis – išmokti savarankiškai susidoroti su sunkumais, pasikliaujant savo jėgomis.
Kreipimasis į išėjusiuosius nėra pabėgimas nuo realybės, o būdas pajusti ryšį, meilę ir palaikymą, kurie išlieka net ir po išsiskyrimo.
Skaistė Linčiūtė – esu straipsnių kūrėja ir žurnalistė, rašanti įvairiomis temomis nuo kultūros ir visuomenės iki gyvenimo būdo bei aktualijų. Mano darbai išsiskiria aiškia mintimi, kūrybišku požiūriu ir gebėjimu atskleisti įdomias istorijas per žmogiškąją patirtį.
