Šiandien balso žinutės tapo kasdieniu bendravimo įrankiu: tai greita, gyva ir dažnai patogiau nei ilgi tekstai. Tačiau ne visi jas priima vienodai – vieniems toks būdas patinka, kitiems gali kelti nepatogumų arba net erzinti. Nors gyvas bendravimas vis dar išlieka vertingiausia komunikacijos forma, kai tokios galimybės nėra, balso žinutės gali būti puiki alternatyva, tačiau svarbu žinoti etiketo ribas – ypač jei pašnekovą pažįstame mažai.
Šiandien balso žinutės tapo kasdieniu bendravimo įrankiu: tai greita, gyva ir dažnai patogiau nei ilgi tekstai. Tačiau ne visi jas priima vienodai – vieniems toks būdas patinka, kitiems gali kelti nepatogumų arba net erzinti. Nors gyvas bendravimas vis dar išlieka vertingiausia komunikacijos forma, kai tokios galimybės nėra, balso žinutės gali būti puiki alternatyva, tačiau svarbu žinoti etiketo ribas – ypač jei pašnekovą pažįstame mažai.
Gyvas bendravimas – vertingiausia komunikacijos forma
Nors balso žinutės tapo patogia alternatyva ilgoms tekstinėms žinutėms ar skambučiams ir jos leidžia greitai perduoti informaciją, perteikti emocijas ir intonaciją, vis dėlto ne visi jas priima vienodai – vieniems toks bendravimo būdas patinka, kitiems gali kelti nepatogumą arba net erzinti, ypač jei žinutė ilga arba siunčiama netinkamu metu.
Šiuos niuansus pabrėžia ir etiketo lektorė, atkreipdama dėmesį, kad tyrimais įrodyta: didžiausią informaciją perduodame ne tik žodžiais, bet ir balso tonu, veido išraiška, gestais bei laikysena.
„Dėl šios priežasties gyvas bendravimas visada išlieka vertingiausia komunikacijos forma. Jei tokios galimybės nėra, vertėtų skambinti arba kalbėtis balso žinutėmis“, – sako ji.
E. Ždanovič-Pečkienė priduria, kad tik tada, kai negalime bendrauti nei gyvai, nei telefonu, rekomenduojama rinktis tekstinę žinutę.
Kada balso žinučių geriau nesiųsti?
Vis dėlto, balso žinutės, nors ir patogios, nėra visiškai neutrali komunikacijos priemonė – jos gali būti ilgos, sunkiai klausomos ar siunčiamos netinkamu metu, todėl ne visada tinkamos kiekvienam pašnekovui.
Etiketo lektorė pažymi, kad, etiketo požiūriu, standartai čia kiek aukštesni: balso žinutės nėra laikomos universalia, visiems priimtina komunikacijos forma.
Todėl prieš spaudžiant „siųsti“ svarbu pagalvoti, ar pašnekovas tikrai pageidauja tokio bendravimo ir ar informacija nėra geriau perduodama kitais kanalais.
„Ypač jei žmogų pažįstame mažai – prieš siunčiant balso pranešimą vertėtų paklausti, ar toks bendravimo būdas jam priimtinas. Kitu atveju geriau rinktis tekstinę žinutę. Ne visi turi galimybę išklausyti įrašą čia ir dabar“, – atskleidžia pašnekovė.
Jos teigimu, net jei pašnekovas sutinka bendrauti balso žinutėmis, svarbi informacija, pavyzdžiui, adresas, susitikimo vieta ar kita svarbi informacija – visada turėtų būti siunčiama raštu.
„Balso žinutės neturi paieškos funkcijos, o tokios informacijos dažniausiai prireikia čia ir dabar“, – priduria pašnekovė.
Galiausiai, nors balso žinutės yra patogi priemonė perteikti emocijas, intonaciją ar šiltą žinutę, jas tikrai galima siųsti ne visiems žmonėms.
Kai kurie žmonės gali jaustis nejaukiai, neturėti galimybės išklausyti įrašo čia ir dabar arba tiesiog teikti pirmenybę rašytinei komunikacijai, todėl prieš siunčiant balso žinutę svarbu įvertinti, ar pašnekovas tikrai pageidauja tokio bendravimo būdo ir prireikus pasirinkti kitą, patogesnę formą – skambutį ar tekstinę žinutę.
Laikantis šių paprastų taisyklių, komunikacija išlieka aiški, patogi ir maloni abiem pusėms, o svarbiausia – svarbi informacija pasiekia tikslą be nesusipratimų ar trikdžių.
Antanas Luknys – straipsnių kūrėjas ir žurnalistas, besidomintis visuomenės, kultūros ir aktualijų temomis. Mano tekstai pasižymi analitiniu požiūriu, sklandžiu stiliumi ir gebėjimu pateikti informaciją aiškiai bei įtaigiai.
