Prieš 35 metus Lietuva su Rusija pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų – ji unikali tuo, kad tuomet Rusija pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomumą pagal 1990 m. kovo 11 d. aktą, Lietuvos valstybės tęstinumą nuo tarpukario bei sovietų įvykdytą agresiją prieš mūsų valstybę.
Ši sutartis iki šiol griauna dabartinės Rusijos propagandos naratyvus, kuriais norima paneigti Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą.
Remdamasi šiuo dokumentu Lietuva gali vis iš naujo reikalauti iš Rusijos atlyginti okupacijos žalą, nors iš esmės nedaug kas tiki, kad tai bus įgyvendinta praktiškai. Kitaip tariant, ši sutartis, kurią Lietuva išsiderėjo, iki šiol yra ašaka Rusijos gerklėje.
Ar tai turi kokią nors reikšmę šiais laikais, kai agresyvi Rusija puola Ukrainą, žudo ukrainiečius ir grasina rytinėms NATO valstybėms? Ar tai ką nors reiškia laikais, kai tarptautinė teisė patiria vieną didžiausių iššūkių ir kai tarptautinių taisyklių nesilaiko ne tik Rusija, bet ir kitos pasaulio šalys?
Europarlamentaras Dainius Žalimas, kuris yra detaliai išnagrinėjęs 1991 m. liepos 29 d. pasirašytą Lietuvos ir Rusijos sutartį, sako manantis, kad tokios išskirtinės sutarties svarba išlieka ir šiais laikais, nors tarptautinė teisė ir svyruoja.
Pavyzdžiui, pirmasis jos straipsnis yra neriboto galiojimo, jame kalbama apie tai, kad Lietuva ir Rusija pripažįsta viena kitą visateisiais tarptautinės teisės subjektais, suvereniomis valstybėmis, taip pat pripažįsta viena kitos neatimamą teisę į valstybinę nepriklausomybę.
Rusija ir Lietuva įsipareigojo santykiuose nenaudoti jėgos ir grasinimo jėga, nesikišti į viena kitos vidaus reikalus, gerbti suverenitetą, teritorinį vientisumą ir sienų neliečiamybę. Be to, Rusija tuomet pripažino 1940 m. įvykdytą Lietuvos aneksiją, šalys sutarė, jog reikia pašalinti aneksijos pasekmes.
„Visa tai iš esmės paneigia visus dabartinės Rusijos oficialiosios propagandos teiginius bei griauna pačios rašizmo ideologijos pagrindus. Rašizmo ideologija, kuria grindžiama ir agresija prieš Ukrainą, ir Baltijos šalių valstybingumo neigimas, nepripažįsta nei Lietuvos okupacijos, nei Lietuvos valstybės tęstinumo, nei daugelio kitų dalykų. Manau, kad ta sutartis yra labai svarbi. Kalbame, kad tarptautinės teisės autoritetas svyruoja, bet ji užtikrina Lietuvai tvirtą tarptautinės teisinės gynybos liniją bei parodo, jog Rusija labai trumpais istorijos laikotarpiais būna ir kitokia“, – sako D. Žalimas.
Buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas ir derybų delegacijos su Rusija vadovas Česlovas Vytautas Stankevičius sako neseniai šia tema – ar sutartis beturi reikšmės šiuo metu – diskutavo su Nepriklausomybės Akto signataru Valdemaru Katkumi.
„Reikia suprasti, kad Rusija, kuri grasina Baltijos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, bei kitoms valstybėms, vis tik nedenonsavo sutarties. Ir kitas dalykas, kaip 1920 m. liepos 12 d. sutartis buvo pagrindas visoms sutartims su Sovietų Sąjunga, tai lygiai tas pats ir su šia sutartimi: ne viena dešimtis Lietuvos ir Rusijos sutarčių remiasi 1991 m. liepos 29 d. sutartimi. Taigi sutartis dar veikia, kol jie jos nesulaužė. Tai V. Katkaus mintis, man ji atrodo pagrįsta“, – portalui LRT.lt sakė Č. Stankevičius.
Slaptas Landsbergio ir Jelcino susitikimas mokyklos klasėje
Č. Stankevičius apie šios sutarties derybų užkulisius yra parašęs platų straipsnį pavadinimu „Lietuvos ir Rusijos sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų rengimo peripetijos“.
Pasak šio straipsnio autoriaus, pradžią deryboms dėl tarpvalstybinės sutarties davė slaptas Vytauto Landsbergio ir Boriso Jelcino susitikimas Maskvoje 1990 m. gegužės mėnesį. Abu jie buvo savo šalių Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkai.
Šis susitikimas buvo organizuotas per privačius kontaktus, nes nors V. Landsbergis ir B. Jelcinas vienas kitą žinojo, asmeniškai nebuvo labai pažįstami. Kaip rašė V. Landsbergis, kurį citavo Č. Stankevičius, susitikimas Maskvoje įvyko neviešai, kažkurioje iš vidurinių mokyklų klasių.
Kiek vėliau, liepos 27-ąją, Jūrmaloje susitiko visų trijų Baltijos valstybių ir Rusijos vadovai bei sutarė parengti dvišales valstybines sutartis. Tai turėjo būti spustelėjimas Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui.
Reikia pastebėti, kad tuo metu Sovietų Sąjunga dar nebuvo žlugusi, ji žlugo tik po nepavykusio pučo 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Taigi tuo metu Sovietų Sąjunga vis dar bandė priversti valstybes likti sovietinėje imperijoje: pavyzdžiui, Lietuvai buvo pritaikyta ekonominė blokada, trukusi 75 dienas. Michailas Gorbačiovas reikalavo iš Lietuvos atšaukti nepriklausomybės paskelbimą.
„M. Gorbačiovo tikslas buvo išsaugoti sąjungos vientisumą“, – sako Č. Stankevičius, pridurdamas, kad sovietai galėjo tik pasiūlyti suverenitetą Sovietų Sąjungos sudėtyje ir nieko daugiau.
Tuo metu nebuvo aišku, ar geriau derėtis su Sovietų Sąjungos viršūnėlėmis, ar su Rusija, kuri 1990 m. birželį paskelbė deklaraciją dėl savo valstybinio suvereniteto. Dėl to derybos vyko ir su sovietais, ir su B. Jelcino Rusija. Bet žlugus Sovietų Sąjungai Rusija tapo jos teisių ir pareigų tęsėja, tad Lietuvos strategija pasirašyti tarpvalstybinių santykių sutartį su Rusija pasirodė labai sėkminga.
Lietuvai derybos su Rusija ir sutarties pasirašymas reiškė didžiausios sovietinės respublikos paramą jos nepriklausomybei įtvirtinti, tai buvo argumentas prieš Sovietų Sąjungą. O Rusijos vadovybė tuo trumpu laikotarpiu konkuravo su centrine Sovietų Sąjungos valdžia, kas perims vadovavimą. „Abiejų valstybių tikslai sutapo“, – teigia pašnekovas.
Buvo nemažai įtampos dėl pilietybės ir migracijos
Lietuvos derybų su Rusija delegacijos vadovu buvo paskirtas Č. Stankevičius ir abi delegacijos pradėjo derinti sutarties formuluotes.
Lietuva norėjo remtis 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos (nes joje Rusija visiems laikams atsisakė visų teisių į lietuvių tautą ir jos teritoriją), pabrėžti prievartinį Lietuvos įtraukimą į Sovietų Sąjungą, diskutuota dėl pilietybės klausimų ir migracijos.
Savo ruožtu Rusija nelabai norėjo įtraukti 1920 m. taikos sutarties bei siekė neutralesnės formuluotės dėl prievartinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.
1991 m. sausio 12 d. tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį su Rusija Maskvoje pasirašė Estija. O Sausio 13-ąją sovietų kariai su tankais ėmėsi agresijos Lietuvoje bandydami nuversti demokratiškai išrinktą valdžią, puolė civilius gyventojus.
B. Jelcinas tuo metu parėmė Lietuvos nepriklausomybę, skambino sovietų viršūnėlėms ir kreipėsi į sovietų karius, akcentuodamas, kad agresija prieš taikius gyventojus yra neteisėta. Paskui jis buvo Lietuvos apdovanotas už paramą agresijos akivaizdoje.
Tą pačią dieną buvo paskelbta Talino deklaracija, kur Lietuva, Latvija, Estija ir Rusija pripažino viena kitos suverenitetą, o Latvija ir Rusija pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.
Sutartis su Latvija ir Estija sudariusi Rusija analogišką dokumentą norėjo pasirašyti ir su Lietuva. Bet Lietuvos netenkino kai kurios formuluotės, ypač dėl pilietybės, nes Rusijos siūlomos formuluotės būtų atvėrusios kelią Lietuvoje gyvenantiems Rusijos kilmės asmenims į daugybinę pilietybę, savo straipsnyje apie sutarties rengimą rašo Č. Stankevičius.
Mūsų šalis siekė, kad teisę apsispręsti įgyti Lietuvos pilietybę turėtų tik tie po 1940 m. birželio 15 d. atvykę asmenys, kurie nuolat gyveno šalyje, turėjo nuolatinę darbo vietą Lietuvoje ar kitą legalų pragyvenimo šaltinį. Čia svarbu buvo užkirsti kelią, kad Lietuvos pilietybės neįgytų okupacinės kariuomenės kariai, sukarintų struktūrų pareigūnai, jų šeimų nariai.
„Mes akcentavome, kad Lietuva nepripažįsta dvigubos pilietybės ir laiko niekine Sovietų Sąjungos pilietybę, kaip primestą agresijos būdu. Tai mes turėjome sugalvoti, suformuluoti, kaip padaryti. Mūsų teisininkai pasiūlė panaudoti terminą „asmenys, kurie turi teisę į Rusijos pilietybę“. Tai atitiko tarptautinę teisę. Iš viso mūsų tikslas buvo neįsipareigoti naujoms deryboms“, – LRT.lt sakė politikas.
Savo straipsnyje Č. Stankevičius taip pat rašo, kad Lietuvai netiko ir siūlomos formuluotės dėl imigracijos politikos, mat norėta, jog abi šalys paskui sudarytų specialius susitarimus, kur numatytų paramą išeiviams, savo valia grįžtantiems į susitariančių valstybių teritorijas. Kaip rašo Č. Stankevičius, pagal formuluotes būtų išėję, jog sovietų į Rusijos gilumą ištremti Lietuvos piliečiai ir jų palikuoniai būtų buvę traktuojami kaip išeiviai iš Lietuvos, o į Lietuvą atkelti rusai – ne kaip kolonistai, o išeiviai iš Rusijos. Paskui sutartyje sutarta šiuos asmenis vadinti „persikeliančiais“.
Beje, straipsnyje „Lietuvos ir Rusijos sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų rengimo peripetijos“ Č. Stankevičius, remdamasis kitu delegacijos nariu Vladimiru Jarmolenko, rašo, jog kai kurie rusų delegacijos atstovai vis pabrėždavo, jog jie „negali atsisakyti ginti rusakalbių žmonių interesų“. Derantis dėl rusų teisių Lietuvoje ir lietuvių teisių Rusijoje buvo daug įtampos, o V. Jarmolenko, pats būdamas Lietuvos rusas, turėjo paaiškinti rusų delegacijai nenorintis, jog rusai būtų pavojinga gausi mažuma Lietuvoje.
Galiausiai sutarta, kad Lietuvos pilietybę galės įgyti tie asmenys, kurie turi teisę į Rusijos socialistinės respublikos pilietybę arba jau turi jos pilietybę ir kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvoje, turėjo nuolatinę darbo vietą mūsų šalyje ar kitą teisėtą pragyvenimo šaltinį, netaikant jokių apribojimų, kaip kad reikalavimas mokėti lietuvių kalbą, sėslumo cenzas.
Lietuva sutiko išvengti sutartyje 1920 m. taikos sutarties paminėjimo, bet joje liko nuostata apie 1940 m. aneksiją. Dėl šių nuostatų asmeniškai susitarė ne delegacijos, o V. Landsbergis ir B. Jelcinas. Tiesa, tuo metu V. Landsbergis, kaip rašoma Č. Stankevičiaus straipsnyje, kalbėjo, jog atsakomybė už aneksiją tenka Sovietų Sąjungai, ne Rusijai.
„Rusijos derybininkai nenorėjo prisiimti atsakomybės už bolševikų padarytus nusikaltimus. Visi tie smurto, prievartos veiksmai prieš kaimynines valstybes – jie nenorėjo atsakomybės. Jų principas buvo toks, kad už komunistinio režimo nusikaltimus Rusijos Federacija, atkurianti savo valstybingumą, neprisiims“, – LRT.lt sakė Č. Stankevičius.
Bet Sovietų Sąjungai žlugus, o Rusijai tapus jos teisių ir pareigų tęsėja, ji tapo atsakinga ir už Lietuvos okupacijos bei aneksijos pasekmes, turėjo pašalinti padarinius, išvesti karius ir panašiai.
Antanas Luknys – straipsnių kūrėjas ir žurnalistas, besidomintis visuomenės, kultūros ir aktualijų temomis. Mano tekstai pasižymi analitiniu požiūriu, sklandžiu stiliumi ir gebėjimu pateikti informaciją aiškiai bei įtaigiai.
