Tai leidžia žymiai pailginti namuose užaugintų šakninių daržovių vartojimo sezoną.
Mintis sėti sėklas į užšalusią žemę atrodo keista, tačiau morkoms žieminė sėja yra patikrintas būdas gauti ankstyvą derlių. Šis metodas turi aiškių privalumų, tačiau yra vienas reikšmingas niuansas.
Pagrindinis privalumas yra tas, kad sultingus šakniavaisius gaunate 2–4 savaitėmis anksčiau nei sėjant pavasarį. Morkos naudoja atšildytą drėgmę ir spėja susiformuoti prieš vasaros karščius.
Pavasarį iš žieminių pasėlių išdygę augalai yra gyvybingesni ir atsparesni. Jie natūraliai stratifikuojasi šalčiu, todėl daigai grūdėja. Šis „grūdinimas“ daro juos mažiau jautrius temperatūros pokyčių sukeltam stresui pavasarį ir vasaros pradžioje, taip pat atsparesnius jauniems daigams būdingoms ligoms (pavyzdžiui, juodajai kojelei). Jie taip pat geriau atlaiko pirminius kenkėjų išpuolius, nes jų šaknų sistema vystosi aktyviau. Tai gali žymiai sumažinti ankstyvo pavasarinio apdorojimo poreikį ir sukurti tvirtesnį pagrindą sveikam derliui be nereikalingų pastangų.
Brangų pavasario laiką galima skirti kitiems sodo darbams. Prieš žiemą pasėtos morkos nereikalauja dėmesio pavasario darbų įkarštyje.
Žiemos sėjai rinkitės specialias šalčiui atsparias veisles arba hibridus, kurie yra atsparūs strėlinėms šaknims. Įprastos veislės gali išauginti žiedinį strėlinį augalą vietoj šakniavaisio.
Svarbiausia – tinkamas sėjos laiko pasirinkimas. Sėti reikia priešžiemio laikotarpiu, kai dirva atvėsusi iki +2…+3°C, bet dar neįšalusi, ir atlydžiai mažai tikėtini. Sėti reikia tada, kai nusistovi stabilūs šalti orai ir žemė pradeda „nusėsti“ su pirmosiomis lengvomis šalnomis (viršutinis sluoksnis gali užšalti 1–2 cm), bet dar neįšalusi ir neaplipusi sniegu. Venkite sėti per ilgą atlydį, nes tai gali išprovokuoti priešlaikinį dygimą, o vėliau daigų žūtį per vėlesnes šalnas. Dažnai tai įvyksta spalio pabaigoje – lapkritį, tačiau reikia atsižvelgti tik į oro sąlygas, o ne į kalendorines datas.
Lysvė paruošiama iš anksto, kol dirva puri, padarant 3–4 cm gylio griovelius. Paruošiama sausa žemė arba smėlis sėkloms uždengti ir mulčias (durpes, kompostą). Paruoštus sausus komponentus (žemės, smėlio, mulčio) iki sėjos reikia laikyti sausoje, geriausia šiltoje vietoje, kad prieš uždengiant sėklos nebūtų sudrebintos.
Sėklos sėjamos sausos, sausu oru, taip išbėrimo norma padidėja apie 20–30 %, palyginti su pavasariu. Jos užberiamos sausa žeme, o po to mulčiuojamos 3–4 cm sluoksniu. Norint tolygiai pasėti mažas morkų sėklas, jas galima maišyti su sausu smėliu santykiu 1:5 – tai labai palengvins paskirstymą. Mulčias ne tik apsaugo nuo šalčio ir oro sąlygų, bet ir neleidžia pavasarį susidaryti tankiai plutai dirvos paviršiuje, o tai labai svarbu minkštiems morkų daigams, kurie gali nepralaužti iškepusios plutelės.
Pavasarį, vos tik ištirpsta sniegas, mulčias atsargiai grėbiamas nuo eilių, kad greičiau atšiltų. Mulčią reikia grėbti labai atsargiai, geriausia rankomis arba plačiadantiu grėbliu, kad nepažeistumėte jau išdygusių daigų. Pašalinus mulčią, galima šiek tiek supurenti dirvą tarp eilių, kad pagerėtų aeracija ir deguonies patekimas į šaknis.
Norėdami apsaugoti ir paspartinti augimą, ant arkų galite įrengti žemas arkas, pagamintas iš agrofibro (spunbondo), kurio tankis yra 17–30 g/m². Jos praleidžia orą ir vandenį, apsaugo nuo perkaitimo ir kondensato susidarymo, taip pat apsaugo nuo kryžmažiedžių blusų ir morkinių musių – vienų pirmųjų ir pavojingiausių pavasario kenkėjų.
Šio metodo trūkumas yra tas, kad žieminės morkos nėra skirtos ilgalaikiam laikymui. Jos daugiausia naudojamos kaip ankstyvas vitaminų produktas arba perdirbamos. Taip yra dėl jų biologinių savybių – jos greičiau praranda turgorą ir dėl pavasario ciklo, bandant jas ilgai laikyti, gali tapti vangos ar net sudygti. Norėdami kuo geriau išnaudoti derlių, galite jas užšaldyti (sutarkuotas arba supjaustytas kubeliais), rauginti (pavyzdžiui, korėjietiškoms salotoms, raugintoms daržovėms), konservuoti arba gaminti sultis ir tyres. Taip ilgiau galėsite mėgautis jų teikiama nauda ir neleisite vertingam derliui nueiti veltui.
Sėklų užšalimo arba permirkimo rizika kyla žiemą, kai mažai sniego arba per daug drėgmės. Ši rizika didesnė sunkiuose molio dirvožemiuose, kur stovi vanduo, ir žemumose. Norėdami sumažinti riziką, rinkitės vietas su geru drenažu, šlaituose arba naudokite pakeltas lysves.
Dėl šios priežasties dalis lysvės visada dubliuojama su pavasarine sėja. Tai patikimas draudimas, garantuojantis derlių, nepaisant žiemos orų negalavimų, leidžiantis eksperimentuoti su žiemkenčių sėja nebijant likti be morkų.
Derlius nuimamas selektyviai, kai šaknys pasiekia norimą dydį. Žieminių morkų negalima per daug palikti žemėje – jos praranda sultingumą ir gali įtrūkti. Per daug išaugusios šaknys taip pat gali tapti skaidulinės, karčios ir prarasti būdingą saldų skonį, nes pradeda aktyviai eikvoti cukrų būsimam žydėjimui. Be to, jei lieka dirvoje, jos tampa patrauklesnės kenkėjams (pavyzdžiui, morkų musės lervoms). Reguliarus selektyvus derliaus nuėmimas taip pat skatina likusių šaknų augimą, leidžia joms įgyti masės ir pagerinti kokybę.
Antanas Luknys – straipsnių kūrėjas ir žurnalistas, besidomintis visuomenės, kultūros ir aktualijų temomis. Mano tekstai pasižymi analitiniu požiūriu, sklandžiu stiliumi ir gebėjimu pateikti informaciją aiškiai bei įtaigiai.
