Nuo miesto šurmulio į kaimą Anykščių rajone pabėgęs aktorius, kino ir teatro režisierius Sigitas Račkys pastaruoju metu tikina gyvenantis tikrų tikriausioje ramybėje. Aplink – miškai, gamtos apsuptis ir tikras poilsis nuo didmiesčio. Vasario 7-ąją S.Račkys mini jubiliejų – 75-ąjį gimtadienį. Ir nors jis neslepia, kad anksčiau savo šventę paminėdavo su trenksmu, šįmet šią dieną pasitinka kitaip.
Jau penktus metus Neveronių kaime esančioje sodyboje gyvenantis aktorius Žmonės.lt pasakoja, kad jis nė kiek nepasiilgo sostinei būdingo skubėjimo ir nuolatinių spūsčių gatvėse. Kol jo žmona Rasa Jakučionytė vaidina teatre, vaikai siekia savo tikslų, vienuma jis džiaugiasi kartu su katyte.
„Esu kaime užsnigtas, užpustytas… Gal gimtadienį paminėsim su keletu draugų iš kaimo. Jokių švenčių nedarysiu šį kartą, nes tai neišeina techniškai.
Aš esu kaime gimęs, kaime augęs iki 19 metų, todėl ten ir grįžau. Dabar iki Vilniaus važiuoju pusantros valandos, paskui per Vilnių iki Antakalnio dar valandą… Taip atpratau nuo šito reikalo, baisu, koks užkimštas miestas. Jau negaliu miegot nuvažiavęs į Vilnių. Pagyvenau „pamiškėj“ ir viskas“, – Žmonės.lt pasakoja Sigitas.
Kalbėdamas aktorius neslepia, kad šiemet jis itin mėgaujasi žiema ir jos neišpasakytu grožiu.
„Kalnai sniego susidarę, atsikasam, tai šiaip ne taip iki keliuko galima pravažiuot mašina… Bet kai tokia žiema, nelabai ir norisi kur važiuoti, kai reikalo nėra. Tikrai labai graži žiema, labai džiaugiuosi. Vieni vaikai išvažiavo į Japoniją, kiti – Anglijoj, kiti Lietuvoj, vienu žodžiu, išsibarstę visi. Ir į Vilnių nėra ko važiuoti, kaime išgersim 100 gramų ir gerai“, – šypteli vyras.
Į prisiminimus nusikėlęs aktorius prisimena, kad visgi gimtadienių jo gyvenime būta itin nuotaikingų. Jubiliejus jis pasitikdavo su gausiu būriu draugų, tiesa, per juos nutikdavo ir pačių netikėčiausių dalykų.
„Gimtadienių visokių būdavo. Kai suėjo keturiasdešimt, darėm tikrai įspūdingą balių Mažajame teatre, ten ir buvo visokių nuotykių. Visgi šventė taip nesmagiai baigėsi – prie namų primušė Vytautą Šaprauską. Tais laikais, laukiniais 90-aisiais, buvo gan baisu. Paskui trankiai paminėjau 50-metį, 60-metį, o dabar neįsibėgėjam su šventėmis“, – tikina S.Račkys.
Laisvė kaime
Nors jau kurį laiką Sigitas save vadina „pensininku“, iš tiesų jo kasdienybę vis dar paįvairina darbas prieš kameras. Jis per daugiau nei 30 metų sukūrė daugybę vaidmenų teatre, užsiėmė spektaklių, o vėliau ir – televizijos serialų režisūra. Nuo 2000-ųjų serialus jis režisavo net 14 metų.
Ir šiomis dienomis jis retkarčiais laiko skiria filmavimuisi seriale „Rimti reikalai“. Tiesa, didžiąją laiko dalį jis praleidžia atokiau nuo kamerų.
„Aš pabėgau nuo visko – nuo teatro, nuo scenos. Pats filmuojuosi dėl to, kad pasiūlo, nes smagu su kolegom susitikt. Bet teatre jau ilgai nedirbu… Visiems kartoju, kad noriu ilgiau pagyvent, nes teatras, kad ir labai geras dalykas, gyvenimo neprideda. Kai daug mano artimų žmonių ir kolegų išmirė, tai pabėgau į kaimą. Vis tiek 14 metų serialus filmavau, daug teatre dirbau, paskutinius septynis metus Latvijoje… Jaučiau, kad viskas, jau užtenka. Nesinorėjo, kad pirmyn kojomis mane išneštų iš darbo vietos. Norisi pagyvent, pailsėt, pasidžiaugt gamta, paukščiais, pabūti savo apmąstymuose. Supratau, kad labai didelis „kaifas“ yra nedirbt. Labai didelis (juokiasi).
Atsikeli ryte ir miegi kiek nori, eini kur nori kada nori. Nuvažiuoji retkarčiais pasifilmuoti, susitikt su kolegomis, pakalbėti, „pablūdyti“. Didelių darbų jau nebenoriu“, – tikina pašnekovas.
Teatrą dabar vadina „tragedija“
Kalbėdamas apie ilgai lauktą ramybę, jis prisimena savo karjeros pradžią, taip kritikos negaili ir dabartiniams kūrėjams.
„Sugrįžti nenorėčiau, nes teatre situacija labai sudėtinga. Nors aš mažai žiūriu, bet kiek mačiau, tai vaizdas manęs nenudžiugino. Neturiu su kuo dirbt, nėra režisierių. Didieji išmirė, o jaunimas stato „performansus“ – aš to nemoku. Ateit ir daryt kažką, ko aš nesuprantu, arba kas man nepatinka – geriau to nedarysiu. Teatro situacija – labai bloga.
Kaip aktorius, anksčiau pamatydavau spektaklį ir galvodavau, ar norėčiau vaidinti jame. Būdavo Nekrošiaus (aut. past. – Eimunto Nekrošiaus) „Kvadratas“, ar Jono Vaitkaus spektakliai, juos pažiūrėjęs galvodavau: „Kaip gerai būtų, jei būčiau kartu su jais“.
O dabar žiūriu į spektaklius, į tuos performansus ir galvoju: „Ačiū Dievui, kad nesu scenoj“. Nes baisu. Viskas arba „Domino“ teatro principais, arba „Videometros“… Vaidint kokias bakterijas. Atrodo, kad kartais gal ir kaip senatvės marazmas čia kalbu, tradiciniu: „Mano laikais buvo geriau“. Bet iš kitos pusės, ne vieno mano tokia nuomonė. Teatre tikrai labai tragiška padėtis“, – sako S.Račkys.
Aktorius pastebi, kad didžiausia modernaus teatro problema – režisūros nebuvimas.
„Ne paslaptis, kad anksčiau visi mokydavosi Maskvoje – ten studijavo ir Tuminas (aut.past. – Rimas), ir Nekrošius, ir Vaitkus. O pas mus nėra sistemos, nėra metodikos paruošt režisierius. Nežinau, kas pas juos galvoj sukasi. Nebemoka žmonės temom kalbėt, jie nebeturi temos. Režisieriai nori tave tik nustebint, o temos kažkokios tai žmogiškos, kuri tave jaudintų – neturi. Čia yra didžiausia tragedija. Sakyčiau, kad paskutinis mohikanas liko vienas Oskaras Koršunovas. Visi didieji išmirę, neliks Koršunovo ir viskas – visai nieko neliks“, – dalijasi jis.
Pats Sigitas apie aktorystę nuo vaikystės tikina nesvajojęs. Kadangi gimė Pakruojo rajone, Mikalajūnų kaime, mažai jam tekdavo matyti kultūrinių renginių, tuo labiau teatro spektaklių.
„Mokykloje knygos kažkiek man patikdavo, bet pamenu, kad po baigimo nuvažiavau ir įstojau į aktorystę, paskui ir prasidėjo karjera. Galima sakyt, kad visai netyčia, neatrodė, kad gimiau būti aktoriumi. Bet kai išėjau, mano jaunystėj buvo labai geras teatras. Režisieriai kurdavo puikius spektaklius. Tai mus visus ir vedė į priekį. Ir pravažinėjom visą pasaulį, vaidinau labai geruose spektakliuose, turėjau gerų vaidmenų, ir dėl to labai džiaugiuosi. Tai prisimint gražu“, – neslepia aktorius.
Kaip ir daugelis scenos atstovų, ir Sigitas prisimena kelis įsimintiniausius savo vaidmenis. Jis tikina, kad yra trijų vaidmenų aktorius – labiausiai jam įsiminę vaidmenys – Lopašinas „Vyšnių sode“, Galilėjus „Galilėjuje“ ir, ir Efraimas „Žyduose“.
„O visa kita… Reikia gerai pasukti galvą, kad atsimintum. Vieną kartą, vieną kartą mane pakvietė į spektaklį tokį, sako: „Mes čia statėm spektaklį, jūs vaidinot spektakly šiame“. Sėdėjau, sukau galvą, apie ką šneka. Nesakysiu pavadinimo, nes gėda. Atsiuntė nuotraukas, žiūriu – taip, nuotrauka mano. Bet ką aš vaidinau? Kada vaidinau? Neatsimenu. Bet vaidinau, va nuotrauka, sėdžiu, kviečia mane kaip buvusį vaidintoją – nieko neatsimenu“, – istorija dalijasi jis.
Tarp darbo teatre ir televizijoje Sigitas deda lygybę – abu darbai žmogui gali būti mieli tada, kai juos atlieka su malonumu. Kaip režisierius jis pats turėjo priimti daugybę sunkių, griežtų sprendimų, kurie dažnai šypsenos veide nepalikdavo. Tiesa, vyras tikina, kad tokia jau darbo dalia.
„Turėjau didelį džiaugsmą vaidint ir režisuot, bet paskui atsirado tokių nemalonių dalykų… Scenarijai pablogėjo, kai jau prasideda toks vargas, tada jau nemalonu. Bet kai viskas sekasi, tada būna gerai. Šiame darbe svarbu atrasti kontaktą su aktoriais, režisieriais. Tik tada galėsi jausti malonumą dirbant. Aišku, buvo ir nemalonių situacijų, bet į tą reikalą nesinori lįsti. Tie išsiliejimai nieko neduoda, tik įžeidžia žmones. O kadangi gimtadienis, net ir nesinori blogybių prisimint. Tegu visos tos mintys lieka kažkur praeityje.“
Įdomu tai, kad anksčiau serialą „Moterys meluoja geriau“, kuriame vaidino aktorius Džiugas Siaurusaitis, režisuojant prisidėjo pats Sigitas. Dabar jų rolės pasikeitė – serialą „Rimti reikalai“, kuriame aktorius vaidina ekonomistą Janeką, režisuoja pats D.Siaurusaitis.
„Labai džiaugiuosi už Džiugą, nes jis dirba labai jautriai ir neforsuoja, neleidžia pervaidint. Šiais laikais labai sunku filmuoti serialus, nes viską reikia ypač greitai viską padaryt. Bet man patinka, kaip jis dirba – kai geras režisierius, tada geresnis ir kolektyvas“, – šypteli vyras.
Pažintis su žmona ir šeima
Nors žiemas Sigitas sodyboje leidžia vienas su augintine, vasaromis joje – pilna judesio. Visgi ir šaltuoju metų laiku aktorius nenuobodžiauja – rūpinasi buities darbais, užsiima sportu, lanko baseiną.
„Kai aš baigiau darbą, galvojau, kad bus blogiau, kad puls depresija. Bet nė velnio! Kuo toliau, tuo geriau. Ir svarbiausia, kad sveikata pasitaisė. Turiu didesnį spaudimą, bet dabar viskas susitvarkė. Visos ligos gyvenime nuo nervų, įtampos atsiranda. Tai kai žmogus pailsi, kai ramybė ateina, tada ir ligos dingsta.“
Dėl darbo jam tekdavo aukoti ir savo laisvalaikį, laiką su šeima. Visgi jam labai padėdavo tai, kad jo žmona Rasa – taip pat aktorė. Todėl jų šeimoje vyravo supratingumas dėl profesinių atsakomybių.
„Kai vienam vežime važiuoji, tai viskas daug aiškiau. Dėl to nebuvo jokių pavydo scenų“, – tikina jis.
Su Rasa juodu suvedė teatras – viename R.Tumino spektaklyje Sigitas vaidino tėvą, o jo būsima žmona – dukros vaidmenį.
„Po truputį viskas ir išsirutuliojo. Labai juokinga istorija, kad aš buvau tėvas, o ji – dukra, ir paskui apsiženijom“, – juokiasi aktorius.
Kartu su Rasa jiedu užaugino du vaikus – duktą Sigitą ir sūnų Julių. Jis taip pat turi ir sūnų Andrių iš pirmosios santuokos. Šalia šios trijulės rikiuojasi keturi anūkai. Tiesa, kaip sako pašnekovas, didelė dalis jo šeimos išsibarsčiusi po pasaulį – du anūkai gyvena Londone, o vienas, mažiausias, vienerių sulaukęs Sigitos sūnus su šeima – Japonijoje.
„Su sūnum, kuris gyvena Londone, susimatom. O iš Japonijos atvykęs mažai kalba lietuviškai, o aš – mažai angliškai. Kai atvažiuoja, viskad jam kažką pagaminu, tai jis tik pasako: „Labai skanu, seneli“. Taip ir bendraujam“, – šypteli vyras.
Kadangi Rasa dar vis dirba Vilniaus mažajame teatre, dažniau pas ją atvyksta aktorius. Kartu jie jau – daugiau nei 35 metus, visgi sako, kad prie santykių per atstumą jiedu jau yra pratę.
„Kartais užtenka ir tų skambučių, taip sakant, labiau vienas kito pasiilgstame. O vasaromis tikrai dažniau kartu būname, suvažiuoja ir visa šeima“, – tikina vyras.
Pokalbio pabaigoje paklausus, kokių neįgyvendintų svajonių jis turi, šis atsakė kaip pridera tikram aktoriui – ne visai rimtai, bet dramatiškai.
„Noriu lengvai numirt. Čia yra pusiau humoras, kasdien apie tai aš negalvoju. Aš, kaip aktorius, režisierius, turiu kažką originalaus sugalvoti. O žmonės jau interpretuos savaip.“
Skaistė Linčiūtė – esu straipsnių kūrėja ir žurnalistė, rašanti įvairiomis temomis nuo kultūros ir visuomenės iki gyvenimo būdo bei aktualijų. Mano darbai išsiskiria aiškia mintimi, kūrybišku požiūriu ir gebėjimu atskleisti įdomias istorijas per žmogiškąją patirtį.
