Vilniaus atliekų krizės istorijoje kyla naujų įtarimų, kodėl ši krizė apskritai kilo. Šį kartą dėmesys nuo Vilniaus valdžios kaltinamos bendrovės „Energesman“ krypsta visai kita linkme. Apie naujus posūkius atliekų krizėje kalbėjo apžvalgininkas Skirmantas Malinauskas.
– Viešai keliate naujų klausimų dėl atliekų krizės Vilniuje. Ką jums pavyko išsiaiškinti? Kas vyksta šioje atliekų krizėje ir ar tokia krizė apskritai yra?
– Tiesą sakant, geriausia faktus sudėlioti chronologiškai. Teko kalbėtis su nemažai šaltinių iš skirtingų pusių – Vilniaus meru, „Energesman“, privačių įmonių atstovais ir šaltiniais, kurių net neįvardysiu.
A. Ufarto / ELTA nuotr.
Chronologija yra labai paprasta. Man įdomu, kas vyko likus keliems mėnesiams iki krizės. Maždaug prieš tris mėnesius Andrius Janukonis – žmogus, kuris vilniečiams turėtų būti gerai žinomas iš buvusios „Rubicon“ ir „Icor“ grupių – pareiškė norą grįžti į atliekų tvarkymo verslą.
Žinau, kad prieš keturis mėnesius jis susitiko su Vilniaus meru ir apie tai užsiminė. Po trijų mėnesių pagrindiniam „Energesman“ akcininkui tarpininkas, žinomas politikas, kurio neįvardysiu, tačiau tai žmogus, užėmęs labai aukštas pareigas, perdavė su konkuruojančia įmone „Ecoservice“ susijusių asmenų pasiūlymą pirkti akcijas.
Kitaip tariant, turime vieną stambų verslininką, kuris nori ateiti į atliekų tvarkymo rinką, ir kitą konkurentą, kuris klausia, ar nenorima parduoti akcijų. Kai ponas Jurėnas nesutinka jų parduoti, po kelių dienų prasideda tai, ką dabar vadiname atliekų tvarkymo krize.
Ši krizė įdomi dar ir tuo, kad prasideda praėjus trims mėnesiams po to, kai panašiu metu sudaroma taikos sutartis. Vilniaus savivaldybė, Vilniaus meras ir Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras susitaria, kaip toliau veiks „Energesman“, kaip bus modernizuota sudegusi gamykla ir panašiai.
Tiesą sakant, kiek suprantu, šiuo metu nėra nei didelių gaisrų, nei labai didelės krizės, tačiau įmonė iš esmės sugriauta, jos valdymas perimtas. Tai šiek tiek primena reiderystę. Tokią praktiką matome Rusijoje.
Teko kalbėtis su meru. Jis sako, kad nebuvo kitos išeities, nes viskas buvo blogai. Esą pamatyta, kad įmonė pati nesusitvarkys, todėl nuspręsta, jog dabar savivaldybė tvarkysis pati.
– Tačiau čia konkuruoja du verslai. Suprantama, kad yra ir vieno, ir kito verslo interesų. Tuomet kyla klausimas, koks būtų Vilniaus miesto savivaldybės interesas sukelti atliekų krizę ir galbūt dėl to net pabranginti paslaugas gyventojams?
– Tai yra didžiausias klausimas. Šiuo metu privati bendrovė, kuriai tikrai nenoriu advokatauti, teigia toną atliekų sutvarkanti už 53 eurus. Atliekos atvežamos šiukšliavežėmis, o įmonė jas sutvarko už tokią kainą.
J. Kalinsko / ELTA nuotr.
Kyla klausimas, ar šiuo metu kas nors galėtų atliekas tvarkyti pigiau. Kitose Lietuvos vietose kainos yra didesnės. Labai tikėtina, kad ir Vilnius mokės daugiau, net jeigu atliekas tvarkys pats.
Jeigu dar įtrauksime naujus rinkos dalyvius, reikės žiūrėti, kokie įkainiai bus sutarti. Šiuo metu galėtume paklausti Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro, kiek jis moka kitiems privatiems operatoriams už paslaugas, ir palyginti įkainius. Žurnalistai to klausė, tačiau buvo atsakyta labai abstrakčiai, nepateikiant skaičių.
Mano manymu, tai nėra kainos klausimas. Vilniečiai čia nieko nelaimi. Tiesą sakant, vargu ar ką nors laimi ir Vilniaus meras, nes tai dar vienas skandalas, kuriuo gali pasinaudoti opozicija.
Suprantu, kad laimi privatūs verslininkai – tie, kurie nori ateiti į šią rinką, arba tie, kurie joje jau veikia. Kadangi visa tai sutampa su mano minėtais įvykiais, gali kilti pagrįstų įtarimų, jog tiesiog dalyvaujama perskirstant rinką.
Kad įsivaizduotume mastą, man teko kalbėtis su „Energesman“ vadovais. Įmonės vertė šiuo metu turbūt siekia apie 12–14 mln. eurų. Galima įsivaizduoti, apie kokius pinigus ir finansinius srautus kalbame. Jeigu kainos dar padidėtų, be jokios abejonės, didėtų ir įmonės vertė bei jos rinkos dalis.
– Ar Vilniaus gyventojams galiausiai neteks iš savo kišenės sumokėti ir už teismus, ir už atliekų tvarkymą, kuris gali dar labiau pabrangti?
– Jeigu teismas pasakytų, kad egzistuoja privatinė teisė, sutartys turi būti gerbiamos ir jos nebuvo pažeistos, tai, be jokios abejonės, reikštų didžiulius nuostolius. Tokios patirties jau turime.
Galime prisiminti Artūro Zuoko laikus, tą patį A. Janukonį, „Rubicon“, „Icor“ ir, pavyzdžiui, „Dalkia“. Turėjome labai daug ir didelių teisinių ginčų dėl to, ar sutartys iš tiesų buvo nutrauktos sąžiningai.
Šiuo atveju mastas mažesnis, tačiau vis tiek kalbame apie labai didelius pinigus. Svarbiausia bus stebėti, kas nutiks toliau. Dabar Vilniaus meras sako, kad savivaldybė pati perims atliekų tvarkymą ir miestiečiams bus geriau. Tačiau klausimas, ar į atsiradusią laisvą vietą iš tiesų neateis naujas privatus verslas.
Skaistė Linčiūtė – esu straipsnių kūrėja ir žurnalistė, rašanti įvairiomis temomis nuo kultūros ir visuomenės iki gyvenimo būdo bei aktualijų. Mano darbai išsiskiria aiškia mintimi, kūrybišku požiūriu ir gebėjimu atskleisti įdomias istorijas per žmogiškąją patirtį.
