Europa įžengė į naują saugumo laikotarpį. Pastaraisiais metais grėsmės Europos valstybėms tapo nebe vien teorinės – jos vis dažniau pastebimos pasienyje, oro erdvėje, Baltijos jūroje, kibernetinėje erdvėje ir kritinės infrastruktūros objektuose.
Lietuva, Latvija ir Estija šioje situacijoje atsiduria ypatingoje padėtyje. Trys Baltijos valstybės yra NATO rytiniame flange, šalia Rusijos ir Baltarusijos, todėl bet kokie Maskvos ar Minsko veiksmai regione yra atidžiai stebimi ne tik Vilniuje, Rygoje ar Taline, bet ir visame Aljanse.
Šiandien pavojus nebūtinai ateina tankų kolonomis. Jis gali prasidėti nuo drono, kibernetinės atakos, GPS trikdymo, neaiškaus incidento pasienyje ar bandymo sutrikdyti kritinės infrastruktūros veiklą. Būtent tokia veiksmų visuma vis dažniau apibūdinama kaip hibridinė grėsmė.
Nauja įtampos realybė
Rusijos karas prieš Ukrainą pakeitė visos Europos saugumo aplinką. Europos valstybės suprato, kad didelio masto karinis konfliktas žemyne nebėra tik istorinis prisiminimas. Kartu pasikeitė ir pati grėsmės forma.
Rusija nebūtinai turi pradėti atvirą karą, kad galėtų daryti spaudimą Europos valstybėms. Priešiškos operacijos gali vykti žemiau tiesioginio karinio konflikto slenksčio – per kibernetines atakas, sabotažą, dezinformaciją, elektroninį trikdymą, dronų operacijas ar bandymus išnaudoti visuomenės susiskaldymą.
Todėl šiuolaikinio saugumo ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad pavojų reikia vertinti ne pagal vieną įvykį, o pagal jų visumą.
Baltijos šalys – jautriausia Europos vieta
Lietuvos, Latvijos ir Estijos geografinė padėtis daro šį regioną strategiškai ypatingą.
Baltijos valstybės ribojasi su Rusija ir Baltarusija, o Lietuva bei Lenkija yra šalia Kaliningrado srities. Tuo pat metu Baltijos jūra yra svarbi energetikos, prekybos, transporto ir ryšių arterija.
Todėl regione susikerta daugybė strateginių interesų.
Bet kuri rimtesnė krizė Baltijos šalyse būtų svarbi ne vien trims valstybėms. Kadangi Lietuva, Latvija ir Estija yra NATO narės, bet koks rimtas karinis išpuolis prieš vieną iš jų taptų viso Aljanso problema.
Būtent todėl NATO stiprina rytinį flangą ir didina pasirengimą įvairioms grėsmėms.
Rusija ir hibridinio karo šešėlis
Vienas didžiausių klausimų Europoje šiandien yra Rusijos vykdomos ar jai priskiriamos hibridinės operacijos.
Pastaruoju metu Baltijos šalys ir Lenkija stiprina kritinės infrastruktūros apsaugą dėl nuogąstavimų, kad gali būti mėginama rengti provokacijas ar vadinamąsias „false flag“ operacijas.
Tokioje situacijoje ypač svarbus tampa ne tik pats incidentas, bet ir klausimas, kas už jo stovi.
Jeigu infrastruktūros objektas būtų pažeistas, pirmosiomis valandomis galėtų būti neaišku, ar tai techninis gedimas, nusikalstama veika, nelaimingas atsitikimas, ar sąmoninga užsienio valstybės operacija.
Būtent toks neapibrėžtumas yra viena iš hibridinio karo stiprybių.
Dronai tampa nauju pavojingu įrankiu
Karas Ukrainoje parodė, kokią reikšmę įgijo dronai. Jie gali būti naudojami žvalgybai, infrastruktūros stebėjimui, atakoms, elektroninei kovai arba provokacijoms.
Dronų incidentai Europoje pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio. Jie gali būti naudojami ne tik žalai padaryti, bet ir tikrinti, kaip greitai reaguoja valstybės institucijos, kariuomenė ir NATO.
Tai svarbus pokytis.
Dronas šiandien gali būti ne tik karinė priemonė. Jis gali tapti ir politinio bei psichologinio spaudimo įrankiu.
Baltarusijos vaidmuo
Šalia Rusijos esanti Baltarusija taip pat išlieka svarbiu veiksniu.
Minskas glaudžiai bendradarbiauja su Maskva, o Baltarusijos teritorija suteikia Rusijai papildomų strateginių galimybių šalia NATO sienų.
Tačiau Baltarusijos keliama grėsmė nėra vien karinė.
Vienas svarbiausių klausimų yra pasienis ir migracijos instrumentalizavimas.
Dar 2021 metais Lietuva, Latvija ir Lenkija susidūrė su dideliu migrantų srautu iš Baltarusijos. Europos Sąjunga ir regiono valstybės šią krizę vertino kaip Baltarusijos režimo veiksmus, kuriais migrantų judėjimas buvo naudojamas politiniam spaudimui Europos Sąjungai.
Ši tema neišnyko ir šiandien.
Migracija ir saugumas
Svarbu nepainioti dviejų skirtingų dalykų.
Migrantai patys savaime nėra karinė grėsmė.
Tačiau migrantų srautai gali būti sąmoningai naudojami kaip spaudimo priemonė.
Valstybė, susidūrusi su dideliu organizuotu neteisėtos migracijos srautu, priversta mobilizuoti pasienio apsaugą, policiją, kariuomenę ir kitus resursus. Tai gali sukelti politinę įtampą ir visuomenės susiskaldymą.
Būtent todėl migracijos instrumentalizavimas šiandien vertinamas ne tik kaip migracijos problema, bet ir kaip nacionalinio saugumo klausimas.
Kibernetinė erdvė – nematomas frontas
Dar viena svarbi konflikto erdvė yra internetas.
Kibernetinė ataka gali būti nukreipta prieš valstybės institucijas, bankus, ligonines, energetikos įmones, savivaldybes ar telekomunikacijų sistemas.
Pavojingiausia tai, kad gyventojas tokios atakos gali net nepastebėti.
Tačiau valstybės mastu kelioms valandoms sutrikęs ryšys, bankų veikla ar energetikos sistemos gali sukelti rimtų problemų.
Todėl kibernetinis saugumas šiandien yra ne mažiau svarbus nei fizinė sienų apsauga.
Ką reiškia visa ši įtampa?
Šiandien nėra pagrindo teigti, kad karas Baltijos šalyse yra neišvengiamas. Tačiau taip pat būtų klaida ignoruoti didėjančią įtampą.
Pavojus slypi ne vien galimame tiesioginiame kariniame puolime. Jis gali pasireikšti daugybe mažesnių veiksmų, kurie atskirai atrodo nesusiję, tačiau kartu sudaro platesnį spaudimo modelį.
Rusija, Baltarusija, migracijos instrumentalizavimas, dronai, kibernetinės atakos, GPS trikdymas, informacinės operacijos ir kritinės infrastruktūros pažeidžiamumas – visa tai tampa naujos Europos saugumo realybės dalimi.
Baltijos šalys yra šios realybės priekinėje linijoje.
Tačiau jos nėra vienos. Lietuva, Latvija ir Estija yra NATO narės, o Aljansas stiprina savo rytinį flangą ir pasirengimą galimoms grėsmėms.
Todėl šiandien svarbiausia ne panika, o budrumas.
Europa turi būti pasirengusi atpažinti pirmuosius eskalacijos požymius, stiprinti savo infrastruktūrą, saugoti sienas, kovoti su dezinformacija ir kartu išlaikyti visuomenės atsparumą.
Nes šiuolaikiniame pasaulyje saugumas prasideda ne tada, kai pasigirsta pirmasis šūvis.
Jis prasideda daug anksčiau – nuo gebėjimo pastebėti pirmuosius ženklus.
