Anksčiau ar vėliau žmogus užduoda sau skausmingą klausimą: kodėl manęs negerbia? Šį klausimą užduoda žmonos, gyvenančios pagal vyro taisykles, bendradarbiai, kurių darbas lieka nepastebėtas, tėvai, vaikai, seserys, broliai…
Ir paaiškinimas atrodo akivaizdus: tokie laikai, ir žmonės pasikeitė. Visi skuba, tampa grubūs ir bejausmiai. Įprastas užuojauta, malonūs žodžiai ir dėmesys – atrodo, kad visa tai tapo praeitimi, nustumta į knygų ar senų filmų puslapius.
Neseniai prie manęs priėjo pagyvenusi kaimynė, labai nusiminusi. Ji paklausė:
– Kodėl, jūsų manymu, mano suaugę vaikai manęs negerbia?
Ir ji pradėjo prisiminti savo gyvenimą:
„Nenorėjau jiems nieko blogo. Atidaviau vaikams visą save. Kartu su jais ruošdavau namų darbus, duodavau vaišių, vesdavausi prie jūros, nenuilstamai dirbau, dirbdama du darbus. Visa tai dėl jų. Ir ką gavau mainais?“
Mano sūnus tapo atitolęs. Skambinčiau jam, bet jis neateina. Skambinčiau jam, bet jis visada užsiėmęs. Nors kitame laido gale girdžiu televizorių. Neprašau daug: penkių minučių pokalbiui, pasiteirauti, kaip laikosi mama, ir tada įjungti žinias…
Pabandyk jo ko nors paklausti – išgirsi tik: „Mama, nesikišk, pats išsiaiškinsiu, ne tavo reikalas“.
Net negalėjau įsivaizduoti, kad mano brangus berniukas kalbės su manimi taip, lyg būčiau nepažįstamasis.
„O tavo dukra?“ – atsako ji pati. – „Taip, ji lanko. Bet žinai, būtų geriau, jei ji tai darytų rečiau.“
Vos įėjusi, ji jau tūno pakampėse, laido komentarus, skaito man gyvenimo paskaitas ir kaltina užmaršumu. Kartą pamiršau, kad ji man užsirašė vizitą pas kažkokį privatų gydytoją – ji ant manęs šaukė lyg ant kokio neklaužados vaiko.
Taip, jam rūpi. Taip, mano sveikata kontroliuojama. Bet nėra nė lašelio pagarbos.
Bet aš buvau gera dukra. Dievinau savo mamą. Bėgdavau, kad patenkinčiau kiekvieną jos užgaidą. Kai ji gulėdavo ligoninėje, gamindavau jai maistą ir po darbo jį nunešdavau. Vieną dieną dėl pūgos sustojo visas viešasis transportas. Ir aš tris valandas ėjau per pusnis, kad tik nupirkčiau jai ką nors karšto.
Kai mano mama apkurto ir beveik apako, aš tapau jos akimis ir ausimis. Visiška jos atrama.
Aš tikrai buvau gera dukra. Bet augindama savo vaikus, regis, kažko praleidau…
Bet kaip atsitiko, kad, rodant tokį pavyzdį, užaugo vaikai, kurie nesugebėjo vertinti ir neturėjo ribų jausmo?
Žinomas amerikiečių psichoanalitikas Jamesas Hollisas išreiškė svarbią mintį: bet kokių artimų santykių pagrindas yra ne tik meilė, bet ir mūsų požiūris į save. Būtent šis požiūris formuoja, kaip su mumis elgsis kiti.
Atidžiai įsigilinę į šią istoriją, pamatysite: moteris buvo įpratusi prisitaikyti, aukotis, įtikti – pirmiausia savo motinai, o dabar vaikams. Ji parodė, kad yra pasirengusi ištverti bet ką. Ir vaikai tai jautė. Ir jie tai priėmė: jų motina toleruodavo bet kokį grubumą, pakeldavo bet kokį įžeidimą. Ji atleisdavo ir nenusisuodavo.
Ir štai svarbi išvada: su mumis elgiamasi ne taip, kaip mes elgiamės su kitais, o taip, kaip leidžiame būti elgiamasi su mumis.
Didžiąja dauguma atvejų artimųjų nepriežiūra yra tiesioginė žmogaus nepagarbos sau pasekmė. Jie nevertina savo ribų. Jie tai toleruoja, tyli ir praryja – taip siųsdami žinią: viskas gerai.
Tai sudėtinga tema. Bet galbūt viena svarbiausių tiems, kurie nori ne tik būti artimi savo artimiesiems, bet ir kurti pagarbius, sąžiningus ir lygiaverčius santykius.
Yra apie ką pagalvoti…
Skaistė Linčiūtė – esu straipsnių kūrėja ir žurnalistė, rašanti įvairiomis temomis nuo kultūros ir visuomenės iki gyvenimo būdo bei aktualijų. Mano darbai išsiskiria aiškia mintimi, kūrybišku požiūriu ir gebėjimu atskleisti įdomias istorijas per žmogiškąją patirtį.
